Mano Gargždai



Kalėdinis atvirukas – šilčiausių jausmų išraiška

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Asociatyvi fotografija (Corbis) Asociatyvi fotografija (Corbis)

Iki šv. Kalėdų beliko vos pora savaičių. Dovanoms dar lyg ir yra laiko, o štai kalėdinius atvirukus išsiųsti reikėtų nebegaištant greitai bėgančių dienų. Juk norisi, kad iš širdies parinktas mini paveikslas su gražiausiais bei šilčiausiais linkėjimais artimuosius ir draugus Lietuvoje, pasaulyje pasiektų šv. Kalėdoms beldžiantis į duris.

Šiuolaikinės technologijos keičia žmonių bendravimą – užuot ranka parašius laišką, galima išsiųsti elektroninį, vietoj paplepėjimo prie kavos puodelio galima pasirinkti pašnekesį skype programoje. Tiesioginio bendravimo, į kurį reikėtų investuoti emocijų, rūpesčio, šilumos vis mažėja.

Kodėl to malonaus bendravimo vėl negrąžinus atgal – tereikia pradėti nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, išrinkti mielą atviruką ir ranka užrašyti palinkėjimą ar net trumpą laišką – seniai lankytiems giminaičiams, primirštiems draugams, per gyvenimą sutiktiems geriems žmonėms. Tuo labiau, kad atvirukas tam ir buvo sugalvotas – pradžiuginti artimiems žmonėms.

 

Atsiradimo istorijos – kelios

Besidomintys atvirukais vis dar ginčijasi – kada, kur ir kaip jie iš tiesų atsirado. Pateiksime keletą atviruko atsiradimų istorijų. Kur yra pati tikriausia – ne toks jau ir didelis skirtumas, svarbiausia, kad šiandien galime naudotis tokiu puikiu išradimu.

Istorijoje yra užfiksuotas pasakojimas, pagal kurį už atvirukus turėtume dėkoti Anglijos dailininkui serui Dobsonui. Pasakojama, jog jis 1802 metais ant popieriaus nupiešęs piešinį ir taip išreiškęs savo meilę nuotakai – šis piešinys iki mūsų dienų neišliko.

Atviruko ištakų galima ieškoti ir viduramžiuose. Jau tada žmonės pirkdavo religines graviūras, kuriomis pasiturintieji puošdavo savo namus ir siųsdavo artimiesiems dovanų.

Taip pat yra manančių, jog atviruko pirmtake galima vadinti vizitinę kortelę. Ši atsirado XVIII amžiuje Prancūzijoje. Mada įvairių švenčių proga siuntinėti savo vizitines korteles su sveikinimais ypač klestėjo Rusijoje valdant imperatorei Jekaterinai.

Dar viena atvirukų atsiradimo istorija pasakoja, jog vis dėlto šios šventinės smulkmenos ištakų turime ieškoti Anglijoje. 1843 metais anglų verslininkas Henris Koulas panoro pasveikinti savo tėvus, tad pažįstamo dailininko paprašė nupiešti mažą paveikslą, kuriame būtų pavaizduota visa Koulų šeima.

Dalininko kūrinį verslininkas atspausdino 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Žinoma, tiek draugų seras Henris neturėjo, todėl likusius atvirukus nusprendė parduoti – už vieną prašė šilingo.

 

Atvirukų populiarumas – banguojantis

Sero Henrio atvirukus nelabai kas norėjo pirkti. Tačiau atvirukų verslui padėjo įsibėgėti išrastas spaudos presas bei pašto ženklų atsiradimas.

Ypač populiarūs atvirukai buvo karo metais, bet populiarumas smarkiai sumažėjo pasibaigus karams bei ėmus plačiai naudot telefoną – kam rašyti, jei galima paskambinti.

Lietuvoje atvirukai populiariausi buvo XX amžiaus pradžioje – kai panaikintas Rusijos caro draudimas rašyti lietuviškai. Tada prasidėjusi atvirukų karštinė tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. 

Lietuvių verslininkai atvirukus paprastai pirkdavo užsienio šalyse – panaudodavo vaizdus spausdindami lietuviškus atvirukus, ant kurių paprastai užrašydavo trumpus lietuviškus linkėjimus. 

 

Kalėdų senis – verslininkų išmonė

Lietuviškuose atvirukuose būdavo įprasta vaizduoti gamtos peizažą, bažnyčias, šventuosius. Tačiau visoje Europoje XX amžiaus pradžioje šalia populiariausių atvirukų su apsnigtos gamtos vaizdais atsirado Kalėdų senis. Pasakų personažą šv. Kalėdų atvirukams panaudoti sugalvojo verslininkai.

Iš pradžių tokie atvirukai buvo skirti tik šv. Kalėdoms. Tačiau verslininkai nebūtų verslininkai – jie netrukus sugalvojo, kaip iš žiemos švenčių pasipelnyti dar labiau. Taigi, norėdami, kad atvirukus žmonės pirktų ne tik prieš šv. Kalėdas, verslininkai ant atvirukų pradėjo rašyti trumpą sveikinimą – „Su Naujaisiais metais“.

O tradicija sveikinti artimuosius su nauja pradžia atsirado dar prieš Kristų: trumpais rašytiniais naujametiniais sveikinimais keistis mėgo senovės kinai bei egiptiečiai.

 

Pasirinkimo laisvė

Dabar nebebūtina kalėdinio sveikinimo rašyti ant papiruso, kaip tai darė egiptiečiai. Nebereikia sveikinimo skaptuoti plytoje, kaip tai, pasak vienos legendos, padaręs vienas įkalintas įsimylėjėlis. Vargu, ar su žiemos šventėmis sveikintume siuvinėdami šilką – tai labai patiko XVIII amžiaus Europos aristokratėms.

Žinoma, lengviausia internete parinkti mirksintį ir net dainuojantį elektroninį atviruką ir jį išsiųsti visiems pažįstamiems. Tačiau ore sklandant šventinėms nuotaikoms patys savęs paklauskime – ar tik tiek verti mūsų mylimi žmonės? Galbūt šiame beprotiškai lekiančiame laikotarpyje, kai vis mažau randame laiko sau ir kitiems, verta stabtelėti ir parašyti sveikinimą ranka – kad ir patys pajaustume Kalėdų dvasią, ir dovanotume ją kitiems.  

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 175 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,